MEILĖ YRA MALTIEČIŲ SRIUBA.

MEILĖ YRA MALTIEČIŲ SRIUBA.

чт, 2017-02-16 23:09
Posted in:
Janina Zvonkuvienė

             Veidaknygės bičiuliai prieš kelias dienas dūzgė apie meilę. Pažvelgus abstrakčiai, tas dūzgimas labiau apie seilę... Bet pasisakyti ką nors lyg ir privalu – juk proga vis tiek ne kasdienė. Daug kas – peržvelgiau –  pasisako su humoru, su savironijos posmeliais. Ar su puikiais posmais. Už tokius visada dėkingumo šiluma nusmelkia.
            Ką čia man pasakius? Kas pirmiausiai suskamba minty iš artimiausios praeities? Nesikasant lopetėle į asmenines gelmes, pasakysiu, kad
pirmiausiai suskamba MALTIEČIŲ SRIUBA. Tie dubenėliai garuojančio viralo, įnešti pro vienišas jau mažai bevarstomas duris. Nors pats žodis „sriuba“ šioje labdaros misijoje kažin kodėl vis nepatinka, bet pati misija patinka. Pro nebevarstomas duris, už kurių vis dėlto plaka gyva širdis ir dažniausiai žiūri dar matančios akys, įeina šiltas dėmesys, padvelkia malonus šilto patiekalo dūmelis... Pasidžiaugia vienatvės akys, pasimalonina žodis... Ištartas, kai jau nebėra kam jo malonaus ištarti garsiai. Durys netrunka užsiverti, nutolsta žingsniai. Išsisklaido ir jaukus kvapaus viralo dūmelis... Bet jis nepasimirš. Jis pasiskleidžia sieloje vienatvės. Ir tvyros ilgai. Ir meilė gal lyg dūmelis – nuolat tvyrantis dvasios lankose. Su savo aromatais, su aušros ar vakaro žaros atšvaitų spalvomis...
              Ne šiaip sau prabilau apie maltiečių sriubą. Akcijų metu daug kalbama, daug filmuojama, įrašoma, transliuojama. Įsidėmėjau visam praėjusį rudenį vienos senolės balsą ir mintį. Ją aplankė maltiečiai su sriubos dubenėliu, jie kalbino ją, primindami skaudžią vienatvę... O senolė į tai... prabilo posmais puikiais, deklamuojamais jausmingai. Neprisimenu posmų, bet puikiai prisimenu jų mintį: "Aš ne viena, su manim mano mylimieji. Su manimi tie, kurie kadaise buvo mano gyvenimo džiaugsmas ir šviesa. Su manimi mano mylimieji, kurie mane darė gražesnę, išmintingesnę, kurie suteikė visokių patirčių, iš ko ir susidėjo visas nugyventas gyvenimas."
              Senolei labai daug metų. Ir ji niekada nebūna viena, nes su ja – jos mylimieji. Meilė yra šviesa. Ir patys nelaimingiausi tie, kurie paskui blogai kalba apie savo mylėtus. Arba dar blogiau – paverčia juos keršto, sąskaitų suvedinėjimo objektu. Nesuprato, kad pasilikti reikia tik meilės šviesą. Maltiečių sriubos sulaukianti senolė rašo eiles apie savo buvusias meiles. Ir niekada nesijaučia nei vieniša, nei nelaiminga... Tik dėkinga. Ji vis jaučia tą meilės dūmelį. Ji buvo iš Vilniaus. Vilniaus maltiečiai, veikiausiai, net sukonkretintų, kas ji. Juk ne kiekviena vieniša senatvė pasitinka su posmais savo mylimiesiems.