Žemaitukai

 

Žygeivis, žemaitukų augintojas Vaidotas Digaitis dviem žemaitukais nujojo iki pat Užuralės ir kirto Euroos-Azijos ribą. Vaidoto Digaičio asmeninio archyvo nuotrauka
Žygeivis, žemaitukų augintojas Vaidotas Digaitis dviem žemaitukais nujojo iki pat Užuralės ir kirto Europos-Azijos ribą. Vaidoto Digaičio asmeninio archyvo nuotrauka

                 

               Žemaitukų arklių augintojų asociacija(ŽAAA), įkurta1997 metais, yra savanoriška, savarankiška, ne pelno siekianti organizacija, jungianti fizinius ir juridinius asmenis, auginančius žemaitukų veislės arklius bei šios srities specialistus.
Adresas:
R.Žebenkos g. 12, 82328, Baisiogala, Radviliškio raj.
Tel. (8 442) 653879
Faks. (8 442) 65886
Vadovas – Valė Macijauskienė
lgi@lgi.lt 
http://www.zemaitukas.lt/

 

                           

                                                          GYVI ŽEMAITUKAI – GYVA LIETUVA

              Pasaulyje žinoma daugiau nei 300 arklių veislių. Dvi iš jų – žemaitukai ir Lietuvos sunkieji – lietuviškos. 
             Žemaitukų veislės ir jos pavadinimo kilmės hipotezė. Kada ir kokius laukinius arklius lietuvių protėviai prisijaukino – vietinius ar iš toliau atklydusius, mokslininkų nuomonės nesutampa. Dauguma tyrinėtojų pažymi, kad žemaitukų kilmė siekia dar priešistorinius laikus. Vieni mano, kad mūsų tautiečiai arklį prisijaukino dar Azijoje ir iš ten atsivedė į dabar gyvenamą teritoriją. Kiti tai neigia, tvirtindami, kad tik tuomet, kai Lietuvą iš visų pusių pradėjo puldinėti karingi kaimynai, lietuviai pažino gerąsias arklio savybes ir juos prisijaukino. 
             
Remiantis M. Gimbutienės nuomone, arkliai buvo prijaukinti tarp Rytų Ukrainos ir Šiaurės Kazachstano apie 5000 metų prieš Kristaus gimimą (t. y. 5000 m. pr. m. e.) ar net anksčiau prie miškų ir miškais apaugusių upių. Pažymima, kad ankstyviausių arklio kulto ir jo aukojimo radinių aptikta Volgos vidurupio regione. Apie tai kalba petroglifai – piešiniai, iškalti ant uolų. Juose vaizduojami ne tik traukiantys žagrę, bet ir poromis įkinkyti į vežimą, vežantys saulę dangaus skliautu arkliai. Šį įvaizdį galima rasti dar ir viduramžių Europos mene. Beje, lygiai taip aiškinami ir lietuviškų namų kraigo puošmenys – žirgeliai.
            Susiliejus senosios Europos ir kurganų kultūroms, indoeuropiečių atsivesti arkliai tūkstančius metų buvo auginami Lietuvos teritorijoje. Būsima veislė formavosi kartu su lietuvių tauta ir viduramžiais išgarsėjo kaip viena geriausių pasaulyje kovinių arklių veislių – žemaitukai.
            Literatūroje pirmą kartą žemaitukus 1554 metais aprašė Lisicijus. Vėliau apie juos rašę rusų, lenkų, vokiečių ir lietuvių mokslininkai. R. Žebenka taip šios veislės arklius apibūdino: „Žemaitukai yra nedideli, tvirto sudėjimo, labai stiprių kojų arkliai. Turi gerą risčią, gerai išvystytą priekinę korpuso dalį. Nedidelė galva, tiesus profilis, plati kakta. Mažos, labai judrios ausys ir didelės, gyvos akys suteikia galvai protingą išraišką. Kaklas palyginus trumpas, gražiai išlenktas, stiprus, ypač eržilų.“
           XVIII a. pradžioje, kurdami trakėnų veislę, vokiečiai naudojo žemaitukų kumeles. Žemaitukų kraujo turi ir lenkų jojamieji bei važiuojamieji arkliai. Iš žemaitukų sukurta Lietuvos sunkiųjų arklių veislė.IX a. pabaigos žemaitukai tenkino žemdirbių poreikius. Vėliau jie pradėti kryžminti su sunkiųjų, ristūnų, trakėnų bei kitų veislių arkliais. Atsirado du žemaitukų veislės tipai: smulkusis ir dabartinis – stambusis.
           Žemaitukų veislės kumelė Žaibė ir eržilas Hiršas III pasaulinėje parodoje Paryžiuje 1900 m. buvo apdovanoti aukso medaliais, o eržilas Keistutis – didžiuoju sidabro medaliu. Žemaitukus dėl jų gerų savybių ir nedidelės kainos noriai pirko latviai, belgai, vokiečiai ir anglai. Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuva parduodavo per metus apie 30 tūkst. arklių.        
             „Ištvermingas, nelepus, stiprus, sumanus, sveikas, darbštus, tarnaująs iki 30 metų amžiaus, tikęs ne per sunkius žemės ūkio įrankius traukti; greitas, galįs pavaduoti dar nebuvusį traukinį, automobilį, darydamas per dieną 80-100 km, žemaitukas savo šeimininko ne tik nebuvo ignoruojamas, bet didžiai vertinamas,“ – taip apie žemaitukus rašė Z. Mockus 1927 metais.
             Kadangi lietuviai ilgą laiką turėjo vienintelę arklių veislę, manome, kad todėl jos pavadinimas atsirado vėliau už pačią veislę ir yra kilęs nuo Žemaitijos vietovardžio (šaknis žemait; jei būtų nuo žodžio žemas, būtų žemutis arba žemukas). Lyginant žemaitukus su kitomis senomis arklių veislėmis (Gotlando, Estijos, Lenkijos, Islandijos, Mongolijos, huculais ir kt.), matyti, kad žemaitukus jau žiloje senovėje veikė kryptinga, kūrybinga žmogaus įtaka. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas 1985 m. veislės pavadinimą apibūdino taip: „... arklių veislė lietuviškai nuo seno yra vadinama žemaitukais. Šis veislės pavadinimas yra norminis, teikiamas „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“, kur aiškinamas taip: žemaitukas – tam tikros (kilusios žemaičiuose) veislės nedidelis patvarus arklys. Terminas žemaitukai yra plačiai vartojamas lietuvių tarmėse ir raštuose. Keisti jį kartais vartojamu nusakomuoju junginiu žemaičių veislės arkliai netinka, nes šis junginys laikytinas žemaituko termino reikšmės paaiškinimu.“ [19; P. 26].
             Iki šių dienų tyrinėtojai negali pateikti vienareikšmio ir aiškaus atsakymo į klausimą – kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis užgimė lietuvių tauta. Todėl ir žemaitukų pradžių pradžios klausimas lieka atviras ateinančių kartų įvairių sričių mokslininkams.

 

Vaidotas Digaitis su dviem žemaitukais žygyje aplink Baltijos jūrą. Švedija. Peterio Eriksono nuotrauka
Vaidotas Digaitis su dviem žemaitukais žygyje aplink Baltijos jūrą. Švedija. 2012 m. Peterio Eriksono nuotrauka

                                           

                                                             Ką Lietuvai ir pasauliui reiškia žemaitukai?

              Laisvei – išorinei ir vidinei pasiekti visuomet Lietuvoje buvo, yra ir bus reikalingi žirgai – mūsų žemaitukai, mums protėvių dovanota energija ir galia. Kol šie žirgai gyvi, gyva ir viltis, kad tauta suras kelius į Tiesą apie save. Tik ši Tiesa gali mus išlaisvinti. Žemaitukai – tai mūsų tautinio tapatumo gyva apraiška. Juose kiekviena lietuvių karta kaupė savo meilės ir polėkio galią. Nenutrūkstama gija jie nuveda mus iki giliausių savasties klodų. Rūpestis žemaitukais – tai pirmiausia pagarba sau, savo senoliams, protėviams, savo šaknims, Tėvynei. Tai savosios valstybės stiprinimas, rūpestis dėl jos ateities ir klestėjimo.                                                      
              Žemaitukai, būdami mūsų tautos istorijos ir kultūros reliktas, tebėra neįkainojamas Lietuvos turtas dvasine ir materialine prasmėmis bei unikali pasaulio bioįvairovės dalis. Žemaitukų veislė davė pradžią trakėnų veislei, Lietuvos sunkiųjų arklių veislei ir stambiajam žemaituko tipui. Europos šalių FAO organizacijos konferencijoje žemaitukų veislė pripažinta saugotina tarptautiniu mastu ir įtraukta į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Kaip unikalus istorinis, etnokultūrinis paveldas žemaitukai turėtų būti įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Žemaitukai galėtų išryškinti ir kitus mūsų tautos nematerialaus paveldo aspektus – papročius, tradicijas, ritualus, senuosius amatus ir kt. Šiuos žirgus turėtumėme matyti tautinių renginių, švenčių metu. Lietuviai žemaitukams, o Europa Lietuvai turi būti dėkingi už tai, kad šių žirgų pagalba atrėmė didžiules mongolų-totorių ordas ir netapo Azijos tautų dalimi.
                 Žemaitukai – viena seniausių pasaulio arklių veislių, turinti unikalią genetinę struktūrą ir įspūdingą istoriją. Sunku būtų rasti kitą arklių veislę, kuri būtų ištvėrusi tiek išbandymų, karo žygių, sukrėtimų ir būtų taip glaudžiai suaugusi su savo tauta, kaip žemaitukai. Viduramžiais Lietuva buvo galingiausia Europos valstybė, o žemaitukai – geriausi kovos žirgai. Garsas apie nepaprastas lietuvių žirgų savybes buvo nuėjęs toli už Lietuvos ribų. Visais amžiais žemaitukai žavėjo savo ištverme, nereiklumu, atsparumu, tvirta konstitucija, dailiu eksterjeru, universaliu darbingumu, ypatingu charakteriu. Nėra jautresnio ir mus geriau pažįstančio žirgo už žemaituką. Žemaitukai geriausia mus pažįsta, nes mes su jais per kartų kartas bičiulystėje nugyvenome ne vieną tūkstantį metų. Juose yra ta gelmė, kuri veda prie mūsų tautos ištakų, iki tos nepaaiškinamai gilios lietuvio meilės žirgui. Ir svarbiausia, kad turbūt ši meilė tebesitęsia iš kartos į kartą. O tai reiškia, kad būtent šis, tautos simbolikoje besipuikuojantis žirgas gali įkvėpti, suvienyti ir pakelti tautą laisvės žygiui, kasdien, žingsnelis po žingsnelio, o kartais įspūdingais šuoliais pakylėtos kūrybos link. 
              

Vaidotas Digaitis  žygyje aplink Baltijos jūrą.  2012 m.
Vaidotas Digaitis  žygyje aplink Baltijos jūrą.  2012 m.

                                                     

                                                            Žemaitukų veislės formavimosi, nykimo ir atkūrimo etapai

 

            I etapas. VI–XVIII a. – veislės klestėjimas. Žemaitukų veislė žinoma jau nuo VI–VII a. Kaip puikūs kovos žirgai žemaitukai ypač išgarsėjo XIII–XIV a. Lietuvos karuose su kryžiuočiais. Spėjama, kad žemaitukai yra kilę iš Rytų stepinių tarpanų, į Lietuvos teritoriją patekusių kartu su indoeuropiečiais maždaug prieš 5 tūkstančius metų, ir formavosi kartu su lietuvių tauta. Iki XIX a. žemaitukai buvo vienintelė Lietuvos arklių veislė, garsi visame pasaulyje.
             II etapas. XIX a. pradžia–XIX a. antroji pusė – veislės nykimas. Nuo XIX a. pradžios žemaitukai pradėti naudoti darbui žemės ūkyje, transportui, eksportui. XIX a. pabaigoje prasidėjo žemaitukų kryžminimas su sunkiųjų, ristūnų, trakėnų bei arabų veislių arkliais. Veislei grėsė išnykimas.
             III etapas. Kunigaikščių Oginskių pastangos išsaugoti žemaitukų veislę nuo išnykimo (1860–1909). 1860 m. Irenijus Oginskis aprašo žemaitukų būklę to meto periodikoje. 1881 m. įkuriama Raseinių žemaitukų veisimo draugija, 1883 m. – draugijos žemaitukų žirgynas Plungėje. 1890 m. Bogdanas Oginskis įkuria Rietavožemaitukų veisimo draugiją. Organizuojamos arklių parodos Lietuvoje, žemaitukai vežami į tarptautines parodas. 1900 m. Paryžiuje, pasaulinėje parodoje, du žemaitukai apdovanojami aukso medaliais, o vienas – didžiuoju sidabro medaliu. Oginskių dėka žemaitukai buvo išsaugoti ir išpopuliarinti.
             IV etapas. Pirmojo pasaulinio karo metai – antrasis išnykimo pavojus. 1918–1919 m. Lietuva neteko 60–70 % savo arklių. Žemaitukai buvo išblaškyti, išgrobti, nemaža jų dalis išvaryta į Vokietiją. Veislės egzistavimui iškilo rimta grėsmė.
             V etapas. Antrasis mėginimas išgelbėti žemaitukų veislę (1922–1944). 1922 m. žemaitukų brangintojų iniciatyva Lietuvos žemės ūkio ministerija buvusiose Mykolo Oginskio arklidėse Plungėje įkūrė Valstybinį žemaitukų arklių žirgyną. 1934 m. žirgynas buvo perkeltas į Gruzdžius.
             VI etapas. Antrasis pasaulinis karas – veislė ties visiško išnykimo riba. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, 1944 m., vokiečiai atsitraukdami išsivarė visus Gruzdžių žirgyno arklius. Veislė priartėjo prie visiško išnykimo ribos.
            VII etapas. Veislės atkūrimas (1948–1990 m.). Šiuo kritišku momentu žemaitukų išsaugojimu pradėjo rūpintis nauja žirgininkų karta. J. Petraičio iniciatyva iš Lietuvoje likusių veislinių kumelių ir vieno išlikusio eržilo 1948 m. Biržuvėnų tarybiniame ūkyje įkuriama žemaitukų veislinė arklių banda. Ši banda 1959 m. perkeliama į Vilniaus valstybinį žirgyną. Čia žemaitukų banda didėjo, tačiau iškilo inbrydingo grėsmė. Siekiant išvengti kraujomaišos, buvo įvežti trys eržilai: vienas iš Estijos ir du iš Lenkijos. Tačiau Konik Polsky veislės panaudojimas gerų rezultatų nedavė. Prasidėjo veislės atkūrimo etapas, panaudojant turimą medžiagą ir Estijos vietinės veislės eržilo palikuonis.
             Už žemaitukų veislės išsaugojimą ir tobulinimą Vilniaus valstybinio žirgyno ir Lietuvos žemės ūkio ministerijos arklininkystės specialistams buvo paskirta 1-oji R. Žebenkos premija. Atkuriant veislę ypač daug pasidarbavo buvęs Vilniaus žirgyno vyriausiasis zootechnikas Valentinas Orentas. Lietuvos gyvulininkystės instituto profesoriui J. S. Šveisčiui pasiūlius ir Žemės ūkio ministerijai pritarus, XX a. 9-ajame dešimtmetyje buvo įkurtos dukterinės veislinės bandos Alantos technikume (Molėtų r.), Žemdirbystės instituto Terespolio skyriuje (Kėdainių r.), Elmininkų bandymų stotyje (Anykščių r.) ir Vėriškių eksperimentiniame ūkyje (Radviliškio r.).
             VIII etapas. Ketvirtoji veislės išnykimo grėsmė. 1990 m. pertvarkų metu dukterinės bandos sunyko. Žemaitukai, kaip pajinis turtas, buvo išdalinti privatiems asmenims. Dauguma jų kumelaites eksportavo, o eržiliukus kastravo ir naudojo darbui. Veislei vėl iškilo grėsmė. 1994 m. Lietuvoje buvo likę tik 30 suaugusių ir 12 jaunų žemaitukų (dauguma iš jų – Vilniaus žirgyne, kurio direktorius Stasys Svetlauskas).
              IX etapas. Ketvirtasis veislės išsaugojimas. 1993 m. profesoriaus J. S. Šveisčio iniciatyva Lietuvos gyvulininkystės institutas susirūpino žemaitukų išsaugojimu. Iš Žemės ūkio ministerijos buvo gauta lėšų išlikusių žemaitukų paieškai ir pirkimui. 1994–1995 m. prie instituto buvo suformuota veislinė žemaitukų banda. Žemaitukų veisimui koordinuoti 1997 m. prie instituto įkuriama Žemaitukų arklių augintojų asociacija. Prasidėjo veislės saugojimo ir populiarinimo etapas, kuriame aktyviai dalyvauja žemaitukų augintojai, specialistai, mokslininkai. Dėl bendrų pastangų žemaitukų skaičius didėja, juos jau galima išvysti daugelyje perspektyvių šiuolaikinio gyvenimo sričių: vaikų, paauglių laisvalaikio ir sporto klubuose, turizmo, pramogų versle, ekologiniuose ir šeimos ūkiuose, hipoterapijoje, konkūrų, lenktynių, maratonų ir kitų žirginio sporto rungčių varžybose.
             Žemaitukai, kaip viena vertingiausių mažųjų arklių veislių, visuomet turėjo didelę paklausą eksportui. Bet svarbiausia turbūt tai, kad žemaitukai su nauja jėga grįžta į lietuvių kasdienybę ir šventes, atsinešdami ir perteikdami laiko patvirtintas vertybes nuolat besikeičiančio pasaulio šviesoje.
              Erelio linijos žemaitukų apibūdinimas. Erelio linijos arkliai sudaro beveik 3/4 visos populiacijos. Pavykus išplėsti šios linijos genealoginę struktūrą, padidėjo kintamumas linijos viduje, susiformavo ryškios genealoginės linijos. Tipingiausi Erelio zootechninės linijos bruožai, išlikę visose genealoginėse atšakose, yra: proporcinga kūnui, tiesausprofilio galva, išraiškingos akys, gili ir plati krūtinė, gražiai apvalios strėnos, universalus darbingumas, geras charakteris. Šios linijos arkliai turi gerus judesius bei šuolio techniką, didelę traukiamąją jėgą, ištvermę bei manevringumą, tad yra universalūs ir tinkami įvairioms panaudojimo sritims. Vidutinis veislinių eržilų ūgis gogo srityje yra 135,5 cm, krūtinės apimtis – 170 cm, plaštakos apimtis – 17,8 cm, t. y. optimalūs kūno matai žemaitukų veislei. Bendras Erelio linijos eržilų įvertinimas yra 82,67 balo, o kumelių – 83,76 iš 100.
              Astūro linijos žemaitukų apibūdinimas. Astūro zootechninė linija pradėta kurti praeito šimtmečio 8-ajame dešimtmetyje, įliejus Estijos vietinės veislės kraujo. Tačiau dabar Astūro linijoje sumažėjęs kintamumas dėl siauros genealoginės struktūros. Dėl šioje linijoje pasitaikančių trūkumų – galvos grubumo, kumpumo, prasto kojų pastatymo, nugaros silpnumo ir kt. šios linijos eržilų mažiau pristatoma į vertinimus, paliekama veisimui. Astūro linijos veisliniams arkliams būdingi šie bruožai: didelė energija, judrumas, temperamentas, azartiškumas, techniškas šuolis. Šios linijos arkliai tinkami konkūrams, aktyviam sportui, lauko jojimui, ištvermės varžyboms, maratonams. Dėl charakterio ypatybių labiau tinkami jojimui nei žemės arimui. Jie tinka ir ilgam važiavimui, pavyzdžiui, kaimo turizmo sodybose, pramogų versle, miškų ūkyje ir pan. Vidutinis veislinių eržilų ūgis gogo srityje yra 134 cm, krūtinės apimtis – 162,5 cm, plaštakos apimtis – 17,2 cm. Bendras Astūro linijos eržilų įvertinimas yra 82,45 balo, o kumelių – 83,19 balo iš 100 galimų.
              Saturno linijos žemaitukų apibūdinimas. Saturno linijos kūrimas pradėtas 1995 metais ir užbaigtas 2010 metais. Jog ši linija suformuota, liudija faktas, kad veislei atrinkti ir prie grynaveislių žemaitukų priskiriami du 1/8 stambiųjų žemaitukų kraujo dalį turintys eržilai, turintys tiek tipiniams žemaitukams būdingus bruožus ir savybes, tiek šios linijos arklius išskiriančius bruožus: tvirtas kojas, gerus judesius, technišką šuolį, galingą krūtinę, dailų eksterjerą, universalumą, paslankumą, draugišką charakterį. Parinkus šios linijos eržilams ramesnio būdo kumeles, būtų galimaturėti vaikų užimtumui, sportui, hipoterapijai, jojimo terapijai geriausiai tinkančią žemaitukų liniją. Vidutinis šios linijos eržilų ūgis gogo srityje yra 137,3 cm, krūtinės apimtis – 175 cm, plaštakos apimtis – 18 cm.

 

Kosto Slivskio nuotrauka
Kosto Slivskio nuotrauka


             
            1997 m. įkūrus Žemaitukų arklių augintojų asociaciją (ŽAAA), prasidėjo ketvirtasis veislės saugojimo ir populiarinimo etapas, į kurį aktyviai įsitraukė žemaitukų augintojai, specialistai, mokslininkai. 2001 metų balandžio 5 dieną Žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 100 Žemaitukų arklių augintojų asociacija tapo pripažinta veislininkystės institucija, kuriai suteikta teisė veisti žemaitukų registrą ir kilmės knygą, tvarkyti veislinių žemaitukų apskaitą, išduoti kilmės sertifikatus, pasus, rekomendacijas, rengti išsaugojimo, selekcines programas, vykdyti arklių vertinimus, darbinių savybių išbandymus ir varžybas, koordinuoti augintojų darbą, populiarinti veislę, informuoti valstybines institucijas ir visuomenę. Asociacija 2006 metais išleido pirmąjį Žemaitukų veislės arklių kilmės knygos tomą, vykdo kitas prisiimtas veislininkystės funkcijas.Savo veiksmus asociacija derina su Valstybine gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba prie ŽŪM.
           Sutelkus bendras pastangas žemaitukų skaičius padidėjo.   Augintojų ir entuziastų dėka jų daugėja: 2001 metais užregistruota jau  110 grynaveislių žemaitukų, 2003-iaisiais – 154 (30 eržilų, 67 kumelės), 2007 metais populiaciją sudarė 293 šios veislės arkliai, iš jų 34 – veisliniai eržilai, 108 – veislinės kumelės; pasak vieno iš šios veislės puoselėtojo plungiškio Vidmanto Gendvilo, 2011-aisiais Lietuvoje žemaitukų yra jau apie 500.
           Tačiau veislei tebegresia pavojus išnykti. Kad žemaitukai būtų išsaugoti, taikoma speciali selekcinė programa, kuri numato veisimo kryptį – išsaugoti universalų ponių klasės žirgo tipą, laikantis palaikomosios selekcijos principų. Ši kryptis pasirinkta, remiantis žemaitukų populiacijos genetinių, biologinių, ūkinių savybių tyrimais ir ankstesnėsmedžiagos apie veislę analize. Be to, atkreiptas dėmesys į ateities perspektyvas. XXI a. vis labiau populiarėjo turizmo, pramogų žirgais verslas, gydomasis jojimas, vaikų žirgų sportas. Žemaitukai gali būti ir jau naudojami daugelyje perspektyvių šiuolaikinio gyvenimo sričių bei įvairių žirgų sporto rungčių varžybose. Eržilas Kokosas iš Vilniaus žirgyno, kurio ūgis ties gogu yra 138 centimetrai, 2006-aisiais pasiekė žemaitukų šuolio į aukštį rekordą – peršoko 155 centimetrų aukščio kliūtį. Kadangi žemaitukai yra ne darbinių ar sportinių žirgų veislė, o universali, todėl ir jų panaudojimas gali būti įvairus. Arklių darbingumą lemia konkrečios anatominės, eksterjerinės ir konstitucinės, fiziologinės savybės, todėl svarbu, kad atliekant žemaitukų atranką nebūtų prarastos ypatybės, darančios įtaką jų įgimtam universalumui. Žirgininkystės praktika rodo, kad sudėtingiausia veisti būtent universalius arklius.
             Vargu ar yra pasaulyje dar viena veislė, ketvirtą kartą sėkmingai ištraukta iš mirties gniaužtų. Tokiam darbui reikia ne tik augintojų, mokslininkų, specialistų pastangų, bet ir valstybės paramos. Žemaitukų auginimas veislynuose, veislinėse bandose nėra ūkininkavimas. Tai nacionalinio paveldo, genofondo saugojimas. Šie žmonės dirba tam, kad žemaitukai vėl taptų lietuvių draugais ir tautos pasididžiavimu. 

            Žemaitukų charakteristika. Žemaitukai yra universalūs ponių (mažųjų arklių) klasės žirgai.
            Jų eksterjero požymiai: vidutinis eržilų ūgis ties gogu – 135 cm (kumelių – 133 cm), svoris – 360-420 kg, krūtinės apimtis – 173 cm (175), įstrižas liemens ilgis – 143 cm (142), plaštakos apimtis – 17,5 cm.  
            Žemaitukai yra gana masyvaus kūno, tačiau plonos, tvirtos kojos. Galva maža, sausa, žemyn smailėjanti, su plačia kakta. Tiesaus profilio, akys išraiškingos, guvios; ausys mažos, stačios, judrios. Visi ankstesni žemaitukų tyrinėtojai pažymi, kad žemaitukų arklių trumpas kaklas, tačiau daugumos dabartinių jis yra vidutinio ilgio, platus, raumeningas, eržilų – su riebaline ketera. Gogas neaukštas, bet žymus, neilgas. Krūtinė plati ir gili. Nugara tiesi ir plati, šonkauliai gerai išlenkti ir ilgi, juosmuo tvirtas ir platus; strėnos gražiai apvalios, normaliai nuleistos. Žemaitukų kojos plačios, bet tvirtos ir sausos, be šepetėlių arba jie nedideli. Kanopa nedidelė, beveik apvali, gili.
          Eisena lengva, plaukianti, judesiai elegantiški, grakštūs, plati risčia ir geras šuolis.
          Dažniausiai žemaitukai būna bėri be jokių baltų žymių arba su žilute, nedidele žvaigždute kaktoje. Labai mėgiami juodi žemaitukai. Jų veislėje būna apie  20 proc. Nemažai yra tamsiai sartų, juodbėrų žirgų ir labai retai – pelėki (taip vadinami tamsiai pilki arklai su geltonų plaukų priemaiša, juodomis kojomis, uodega ir karčiais), bulani (tamsiai geltonos ar smėlio spalvos, su juodomis kojomis, karčiais ir uodega). Žemaitukams nebūdingas keršumas, platus baltas laukas, baltos kojos. Dažniausiai be žymių. 
            Šios veislės žirgai yra atsparūs ligoms, ilgaamžiai, nereiklūs maistui, universalaus darbingumo, tvirtos konstitucijos, dailaus eksterjero, energingi, lengvai valdomi, patiklaus ir linksmo charakterio. Visas šias per šimtmečius genuose įsitvirtinusias savybes jie gerai perduoda palikuonims.

 

Žemaitukų ištvermės varžybos. Kosto Slivskio nuotrauka
Žemaitukų ištvermės varžybos. Kosto Slivskio nuotrauka

                                                                       

                                                                                Stambieji žemaitukai

  

           Stambiųjų žemaitukų kūrimas prasidėjo XIX a. pabigoje. 1891 m. „Raseinių draugija darbinio ir kilkomojo arklio veislių platinimui skatinti“ pradėjo daugiau dėmesio skirti kinkomiems stambesnio tipo arkliams. Šiaurės rytų Lietuvos dalyje žemaitukai kryžminti su ristūnų (daugiausia Orlovo veislės) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais, o pietryčių Lietuvoje – su šiaurės švedų (gudbrandsdalių tipo) eržilais arba šių veislių eržilais mišrūnais. Taip kryžminant, o vėliau  veisiant tarpusavyje buvo sukurti stambesni ir daug tvirtesni vietiniai arkliai.
            Žemaitukai ir stambieji žemaitukai skiriasi kūno matais, indeksais, augimo sparta, net – šiek tiek – nėštumo trukme bei temperamentu ir turėtų būti vertinami kaip dviejų skirtingų lietuviškų veislių arkliai.  Stambieji žemaitukai yra mažiau manevringi. Nuo 1941 m. žinios apie senojo tipo žemaitukus buvo pateikiamos kartu su vietinių arklių duomenimis. 1946 m. vietinius arklius imta minėti kaip atskiras žemaitukų ir Rytų Lietuvos važiuojamųjų arklių veislines grupes. 1949 m. Rytų Lietuvos važiuojamieji arkliai kartu su žemaitukais gavo bendrą Žemaičių veislės pavadinimą, išskiriant senąjį ir sustambintą tipus. Nuo 1985 m. pastarieji vadinamiemi stambiaisiais žemaitukais, į kilmės knygas įrašoma kaip vietinė arklių veislė. Pirmoji žemaičių veislės arklių valstybinė kilmės knyga išleista 1959.
            1963 m. eržilas Šachtioras pasiekė Sovietų Sąjungos rekordą risčios rungtyje – 2 km maždaug su 1,5 t kroviniu nubėgo per 4 min 42,6 s. Žinginės rungtyje geriausią rezultatą pasiekė eržilas Gipsas: 2 km  su 4,5 t kroviuniu nuėjo per 13 min 54,2 s. Šuolio galingumo rungtyje eržilas Ekspertas įveikė 188 cm aukščio kliūtį ir ilgai buvo šios rungties rekordininkas.

                                                                   Charakteristika

            Eksterjero požymiai: eržilų vidutinis ūgis ties gogu – 152,5 cm, kūno ilgis – 159,2 cm, krūtinės apimtis – 188 cm, plaštakos apimtis – 20,5 cm, svoris – 561 kg; kumelių vidutinis ūgis ties gogu – 148 cm, kūno ilgis – 155 cm, krūtinės apimtis – 181 cm, plaštakos apimtis – 19 cm, svoris – 509 kg. 
             Žemaitukų veislės kumelės lengvai kumeliuojasi, yra pieningos, rūpestingos motinos. Žemaitukų embrioninis laikotarpis trunka vidutiniškai 332–334 dienas. Kumeliukai, augdami normaliomis sąlygomis, pasižymi gera augimo sparta. 3–3,5 metų amžiaus arkliai pasiekia suaugusių arklių kūno matmenis, tačiau žemaitukų ištvermė ir darbinės savybės visiškai atsiskleidžia tik 5–6 augimo metais.            
              2001 m. gegužės 31 d. Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejaus aikštėje Žemaitukų arklių augintojų asociacija, padedant LR Žemės ūkio rūmams ir muziejui, surengė pirmąsias žemaitukų varžybas-išbandymus konkūrų, lygiųjų lenktynių ir šuolio galingumo rungtyse. Emocijos ir vaizdas buvo nepakartojami, nors nepatyrę raiteliai ir žirgai žengė dar tik pirmuosius sportinės karjeros žingsnius. Po metų varžybos buvo surengtos Šeduvos verslo ir technologijų mokyklos hipodrome. Čia, be jau minėtų rungčių, žemaitukai lenktyniavo pakinkyti į ristūnų vežimėlius. Kasmet varžybų skaičius didėjo, žirgų ir raitelių profesionalumas augo.
             Dabar žemaitukai kasmet išbandomi 7–8 varžybose. Jau tradiciniais žemaitukams tapo renginiai: „Nepriklausomybės taurė“ Vasario 16-ąją Riešėje, Nacionalinė žemaitukų taurė Rumšiškėse, „Bėk bėk, žirgeli“ Anykščiuose, „Eksperto taurė“ UA B „Vilniaus žirgyne“ Riešėje, Oginskių taurė Rietave. Nuo 2005 metų Žemaitijoje pradėtos rengti žemaitukų ištvermės ilgų distancijų varžybos (25–60 km). Nuo 2010 metų varžybos pradėtos rengti ir Kernavėje Gyvosios archeologijos dienomis bei Naisiuose (Šiaulių r.) Naisių vasaros festivalio metu. Žemaitukų augintojai aktyviai dalyvauja ir kitų institucijų rengiamose varžybose, renginiuose, kur tik yra sąlygos žemaitukams parodyti savo galimybes, ištvermę, šoklumą.

 

Žygis žemaitukais aplink Lietuvą. 2015 m. Domo Kazragio nuotrauka
Žygis žemaitukais aplink Lietuvą. 2015 m. Domo Kazragio nuotrauka

          

             Tačiau didžiausio atgarsio ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje sulaukė ilgi žygiai žemaitukais. 
              2010 m. žygis žemaitukais Vytauto Didžiojo keliais iki Juodosios jūros. Per 38 dienas 9 raiteliai ir žirgai įveikė 2000 km atstumą įvairaus grunto ir reljefo maršrutu. 2010 m. rugsėjo 8 d. išlydėti nuo Trakų, spalio 16 d. pasiekė Očakivo miestelį ir Juodąją jūrą. Žygio dalyviai aplankė svarbiausius LDK objektus – Alšėnus, Krėvą, Naugarduką, Slaniną, Lucką, Podolską-Kamenecą ir kt. Juos lydėjo filmavimo komanda, kuri fiksavo visas kelionės akimirkas ir kūrė dokumentinį filmą. Žygio dalyviai patvirtino legendą apie Vytauto Didžiojo Juodojoje jūroje girdytus žirgus – iš tiesų žemaitukai godžiai gėrė šios jūros vandenį, o raiteliai dėkojo jiems ir vieni kitiems, kad atlaikė išsikeltą iššūkį. Šiame žygyje žemaitukai ne tik įrodė pasauliui savo išskirtinį ištvermingumą (dideliu tempu, sudėtingu reljefu, tik keletą mėnesių specialiai treniruoti jie kasdien įveikdavo 50–60 km, ir taip 38 dienas!), bet ir begalinį atsidavimą žmogui.
           2011 metų rugpjūčio 8 dieną 9 raiteliai, pasibalnoję žemaitukus, kelionėje iki Juodosios jūros patvirtinusius savo veislės unikalumą, pradėjo „Meilės žygį Valdovų keliu“ Krokuvos link. Senuoju Jogailaičių keliu per 18 dienų įveikta 1100 kilometrų ir atjota į buvusią Žygimanto Augusto karališkąją rezidenciją – Vavelio rūmus. Žemaitukais keliaudami per buvusias Abiejų tautų respublikos žemes, žygeiviai siekė atgaivinti bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją, priminti legendinį Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės kelią ir suaktyvinti darnų kaimyninių šalių bendradarbiavimą. Dvi viduramžių sostines – Krokuvą ir Vilnių – jungiančiu keliu prieš 460 metų Žygimantas Augustas parlydėjo Barboros Radvilaitės palaikus į Vilnių, todėl šis kelias yra pavadintas Meilės kelio vardu.
            6-ąją kelionės dieną Baltarusijoje keliautojus aplankė olandas Bartas Teunenbroekas-Jakovičius su žmona Nataša. Kaimyninės šalies kaime gyvenantis vyriškis neslėpė susidomėjimo pamatytais žirgais: „Tokių kaip jūsiškiai dar neteko matyti, nors namuose greta Roterdamo turiu sukaupęs didžiulę biblioteką apie žirgus.“ Išgirdęs, kad čia ganosi žemaitukai, olandas net aiktelėjo, nes apie juos daug žinojo, tik neturėjęs iki tol progos pamatyti šios labai senos ir retos veislės žirgų. Išsipildė sena nykstančias veisles saugančiai organizacijai priklausančio vyriškio svajonė.
           Žemaitukų ištverme ištverme ir raitelių užsispyrimu stebėjosi ir Sulėjės (Lenkija) ulonai. „Mes buvome išsiruošę į 70 kilometrų žygį, bet nemaža dalis jo neįveikė – pavargo raiteliai, žirgams nuo balno ant nugaros atsivėrė žaizdos, todėl kvietėme mašinas parvežti,“ – pasakojo svečius globojęs Adamas Čiolekas. Ulonų klubo, vienijančio 70 narių, vadas Cezaris Kurowskis augina 6 grynaveislius arabų veislės žirgus. Žmogus apgailestavo seniau nesužinojęs apie šį istorinį žygį – būtų prisijungęs: „Iki šiol tokiame žygyje nesame buvę – daugiausia nujojome 200 kilometrų.“
            „Nujojome mažiau nei praėjusiais metais, bet šiemetiniai 1100 kilometrų prilygsta beveik dukart ilgesniam keliui iki Juodosios jūros. Mums teko sunkus išbandymas – karštis ir asfaltuoti keliai. Nežinau, kokios veislės žirgai išlaikytų tokią kelionę, ir tai dar kartą įrodo žemaitukų unikalumą. Apie tai mes vėl garsiai pranešėme visam pasauliui,“ – džiaugėsi pavargęs, bet laimingas žygio organizatorius ir vienas iš raitelių Giedrius Klimkevičius.
Žemaitukų ištvermingumas nustebino ir veterinarijos gydytoją Liną Petrylienę – kasdien jodami asfaltu žirgai nė vienas nepradėjo net šlubuoti. Per naktį pailsėję žemaitukai vėl verždavosi lėkti tolyn. 
              2012 m. balandžio 25 d. abiejų istorinių žygių dalyvis laukuviškis Vaidotas Digaitis vėl išsiruošė į ilgą kelionę - vienas, tik su dviem žemaitukais, raitelis pasiryžęs apjoti aplink Baltijos jūrą. Iki rudens žemaitis planuoja įveikti apie 6000 kilometrų.

                                                                      Šaltiniai:

  1. Gyvi žemaitukai – gyva Lietuva / Sudarė: dr. Valė Macijauskienė, Mindaugas Sekmokas. – Utena : UAB „Utenos Indra“, 2011. – 74 [2] p. iliustr.
  2. www.arkliomuziejus.lt
  3. www.lrytas.lt
  4. www.respublikosvertybes.lt
  5. www.zemaitukas.lt