Orvidų sodyba-muziejus

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Kontaktai
Gargždelė, LT-97318, Imbarės sen., Kretingos raj.
Netoli Salantų miestelio, dešinėje greitkelio Plungė – Skuodas pusėje.
Mob. tel. 8 613 28624.
Darbo laikas:
III – VII 10-19 val.; nuo birželio mėn. II-VII 10–19 val.
Bilieto kaina:
suaugusiesiems – 6 Lt; moksleiviams, studentams, pensininkams – 3 Lt.

Ingridos Šilgalytės nuotrauka

          Žemaitija - tai kraštas, kuriame visur gali rasti ką nors nepaprasta. Vienas iš tokių nepaprastų atradimų galėtų būti Orvidų sodyba-muziejus, įsikūręs Gargždelės kaime, netoli Salantų. Šioje vietoje kiekvienas gali rasti tai, ko ieško. Tie, kurie myli gamtą, grožisi augmenija, gali pasidžiaugti išsaugotu Žemaitijos kraštovaizdžiu. Tie, kurie dievina meną, ten randa skulptūrų nuo Antikos temų iki impresionizmo apraiškų. Tie, kurie ieško dvasinės ramybės, Orvidų sodyboje randa dvasinį centrą, kurį suformavo sodybos įkūrėjas Kazimieras (Vilius) Orvidas. 

www.senoji.kretvb.lt archyvo nuotrauka

              Kazimieras (Vilius) Orvidas (g. 1952 m. rugpjūčio 18 d. Gargždelės k. Kretingos raj.– m. 1992 m. rugpjūčio 5 d.; palaidotas Salantų kapinėse) buvo vienuolis pranciškonas – brolis Gabrielius menininko siela, kuri vis ėmė viršų, nes nuo prigimties neįmanoma pabėgti. Ta meninė prigimtis ir paskatino Vilių kurti, nors laikai tam buvo ir nepalankūs. 1973 metais grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje, pamažu pradėjo formuoti unikalų muziejų. Eksponatai – melioracijos metu raunami medžiai, skaldymui pasmerkti akmenys, kuriems Vilius Orvidas stengėsi suteikti menišką išraišką. Sovietų okupacijos metais sodyba negalėjo plėstis daugiau nei 60 arų, tačiau Orvidų sodyba buvo apsupta akmenų daug didesniame plote. 

Ingridos Šilgalytės nuotrauka

           Žmonės iki šiol tebekalba, kad Orvidai buvo vieninteliai, kurie pirko akmenis Salantų apylinkėse. Dabartinė sodybos prižiūrėtoja Viliaus sesuo Palmyra šiltai priima visus lankytojus ir atvirai pasakoja apie šio muziejaus po atviru dangumi kūrimą, istoriją. „Vilius buvo trečios kartos akmentašys. Pirmas į Salantus atsikraustė senelis, nes buvo pasamdytas pastatyti pamatus Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčiai. Akmens meistro amatą perėmė tėvas, o iš jo - Vilius. Tada ir prasidėjo šios sakralinės vietos kūrimas“, – prisiminė moteris. Ji papasakojo, kokia draugiška ir šiltai bendraujanti buvo visa didelė jų šeima. Ypač reikėjo šeimos palaikymo, nes sodybai grėsė naikinimas, kadangi sovietų valdžia draudė tikėjimo propagavimą. Tačiau žemaičiai nebūtų žemaičiai, jei nesipriešintų visu savo užsispyrimu. Tas užsispyrimas lėmė, kad akmenys ir toliau keliavo į sodybą, kur Vilius kūrė ne tik statulas, bet ir suformavo trikampio formos dvasinį centrą.           

Ingridos Šilgalytės nuotrauka

           Tačiau tai ne vienpusiška krikščionių bažnyčia. Orvidų sodyboje savo tikėjimą gali išpažinti ir budistai, ir krikščionys, ir pagonys. Vilius stengėsi sukurti vietą, kurioje visi jaustųsi gerai, vietą visiems prisiglausti. „ Ką Dievas siunčia, tą turiu priimti“ – sakydavo jis. Taigi šioje šventintoje vietoje kiekvienas rado prieglobstį. Sodybos įkūrėjas joje priėmė pasimetusius jaunuolius, narkomanus, buvusius kalinius, visus, kuriuos visuomenė laikė atstūmusi. Sesuo Palmyra pasakojo, kad Viliaus mokymas ėjo per maldą. Jis nemoralizavo, nesmerkė, neklausė kas, kaip, kur ir iš kur, tiesiog priėmė. Taip laikui bėgant sodybą paliko daug atsivertusio jaunimo, kuris atrado Dievą, tikėjimą ir ramybę. Tačiau, nors ir gražių tikslų buvo užsibrėžęs Vilius, valdžia tam nepritarė. Iš Vilniaus buvo atsiųstas raštas, kad sodyba turi būti sunaikinta. Aplinkiniai žmonės, turėję išvežti visus meno kūrinius ir akmenis, atsisakė tai daryti, nes nenorėjo niekinti šventos vietos. Tada atėjo grasinimai pasitelkti ir karinę techniką. Kaip bebūtų keista, Orvido darbą išgelbėjo Maskva, pats Gorbačiovas atvyko į sodybą. Taigi sodyba liko nepaliesta. Visi pripažįsta ir supranta jos sakralinę, meninę ir istorinę vertę, tačiau labiausiai liūdina dabartinė muziejaus padėtis. Perėmus sodybą-muziejų Palmyrai ir Liudvikui Beniušiams, ji šiek tiek pagerėjo: pastatytas namelis menininkams, sutvarkyti kryžiai, sutvirtintos medžio skulptūros. Labiausiai Palmyra dėkojo Salantų bendruomenei ir jos pirmininkui Vaidučiui Butkui, kurio pagalba buvo gauta lėšų sodybos tvarkymui. Niekas nėra amžina, taigi ir sodybos pastatai griūva, ir skulptūros yra, tad didžiausi dabartinių prižiūrėtojų planai kuriami tvarkyti nykstantį paveldą. Norima atstatyti namelį, kuriame Vilius ir jo globotiniai melsdavosi, tačiau viskam reikia daug lėšų, kurių, deja, nėra kaip gauti. Graudu klausyti P.Beniušienės nusivylimo, kadangi valstybė ir paveldosaugininkai niekuo padėti negali. Iškentėjusi visus sunkumus Orvidų sodyba, kurią vadina akmenine bažnyčia, pamažu nyksta. Tačiau, kol žmonės norės ten rasti ramybę, tol juos priims Viliaus Orvido kūrinys Dievui ir Tėvynei. Galų gale, svarbiausia ne pastatai ar akmens luitai, o dvasia, kuria persmelkta sodybos atmosfera.

Ingrida ŠILGALYTĖ

Jolantos Klietkutės nuotrauka Ingridos Šilgalytės nuotrauka Ingridos Šilgalytės nuotrauka Ingridos Šilgalytės nuotrauka Ingridos Šilgalytės nuotrauka Ingridos Šilgalytės nuotrauka Ingridos Šilgalytės nuotrauka Ingridos Šilgalytės nuotrauka
www.stats.lt - Tinklapiu reitingai, skaitliukas