BAUBLIAI

Audriaus Bernotaičio nuotrauka Audriaus Bernotaičio nuotrauka Audriaus Bernotaičio nuotrauka Audriaus Bernotaičio nuotrauka
Alvydo Stričkos nuotrauka

Adresas: Bijotai, LT-75011, Šilalės r.
Tel. (8 449) 515 72, 8 614 56 223, 8 685 27 768.
El. paštas: silale.muziejus@gmail.com, baubliu.muziejus@gmail.com
Vadovė – muziejininkė Lina Bajorinienė.
Darbo laikas: II-VI 8–17 val. (lapkričio 1 d. – kovo 31 d.), II-VI 9–18 val. (balandžio 1 d. – spalio 31 d.)   

           Prieš porą šimtų metų poetas Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“ rašė:
                                            Ar gyvas dar Baublys, kurio liemens drūtumas
                                            Senatvėj taip išpurto, lyg erdviausias rūmas?
                                            Ten dvylika žmonių prie stalo sėst galėjo.
          Atlaikęs daugybę negandų, Baublys tebėra gyvas ir šių dienų žmonėms byloja apie Žemaitijos ąžuolų stiprybę bei šviesuolio žemaičių bajoro istoriko, rašytojo, žodynininko Dionizo Poškos (1757-1830) kilnų darbą, kai jis, romantinių tendencijų skatinamas, savo sodyboje, pastatytoje ąžuolo drevės altanoje, 1812 metais įkūrė pirmąjį Lietuvos senienų muziejų. Dvi altanos dar ir dabar tebestovi Bijotų kaime (taip dabar oficialiai vadinasi ši vieta, nors senieji žmonės Bijotais vadino D. Poškos brolio Norberto Paškevičiaus dvarą, o Baublių buvimo vietą ir ten buvusią mokyklą – tiesiog Baubliu.) Dar daugiau: po beveik dvejų metų pertraukos, kurios prireikė restauracijai, šį rudenį čia įsikūręs Dionizo Poškos muziejus, arba Baubliai, vėl atvėrė duris lankytojams – atjaunėję, pasipildę naujais eksponatais.

Alvydo Stričkos nuotrauka

          Pagal paties D. Poškos medžiagą, Baublio atsiradimo istorija yra tokia.
          D. Poškos tėvonijos žemėje, Bardžių dvaro lauke, palei Vyšniakalnį, augo didelis ąžuolynas (ir dabar dar ten yra miškelio likučiai, Ąžuolija vadinamo). Ant kalvos kerojo didžiulis ąžuolas. „Prieš nukertant tasai ąžuolas Baublys dar 1811 metais buvo su lapais, bet lapai buvo tokie mažyčiai, jog nė pusės paprastų ąžuolo lapų dydžio neturėjo [...], o daugiau nei pusė šakų jau buvo nudžiūvusių. Vis dėlto aš neketinau ir nedrįsau jo kirsti [..] Bet, jo nelaimei, lapės po šaknimis olas išsikasė ir čia sau būstinę įsitaisė. Mano kaimyno berniokas, medžiotojas, įsigeidė, uždegęs šiaudus, lapes dūmais išbaidyti ir Baublio vos nesudegino [...] Tad aš, pabūgęs, kad vėl toks pat likimas jo kada neištiktų ir koks nors piemuo nesudegintų, 1812 metų kovo mėn. ąžuolą nukirsdinau, ketindamas pasidaryti altaną. Ąžuolo vidurys iš apačios per tris uolektis (maždaug 172,8 cm) nuo žemės buvo papuvęs, bet aukščiau buvo visai sveikas, tik per keliolika colių kiek parudavęs. Nukirtus ąžuolą, storgalį aplyginau ir, altanos aukščiui 5 uolektis atmatavęs, iš abiejų pusių prakirtau uolekties pločio taką ir kamieną perpjoviau (kitaip jokia skerspjūvė nebūtų pertekusi); pirmąjį kamieno gabalą – patį drūtgalį, – apdirbęs vietoje, kad iškirtęs vidurį, kad svorio sumažėtų, ant rąstų ritinėdamas pargabenau namo; jis ir dabar mano darželyje stovi...“ ( čia ir toliau cituojama iš D. Poškos „Raštų“ (V., 1959)).

Alvydo Stričkos nuotrauka

          Antrąją kamieno atpjovą D. Poška dovanojęs vyskupui Juozapui arnulfui Giedraičiui, tačiau tolimesnis šitos altanos likimas nežinomas. Iš trečiosios dalies šeimininkas išpjovęs dvi trijų colių storio lentas, kurių vieną pasiūlęs Vilniaus universitetui, o jei šis atsisakytų, tai atiduotų Kražių gimnazijai. Iš kitos manęs pasidirbti stalą.
          Rašytojas Baublio vardą siejo su lietuvių ir žemaičių medaus dievaičio Bubilo vardu, kiti jį kildino iš žodžio „baubti“. Be to, ąžuolo biografiją D. Poška lietuviškomis eilėmis užrašė Baublio viduje virš durų:
                   Barzdžiuse kayp užgimiau, Jau Tūkstantis metu,
                   Parneszts ysz anžulina čion Esmi Padietu,
                   Tykras wards mana Baublis, Diewu garbints Buwau,
                   Nuteroies Tiewiste Suwitau, Sudziuwau –
                   Tis manem Perkunasui degie awis, oszkas,
                   o Dabar manie Giwen Dionizas Poszkas.
           

Alvydo Stričkos nuotrauka

            Šalia didžiojo Baublio, ant Pelos upelio kranto vingio, stovi ir kiek mažesnis jo „brolis“. Apie pastarąjį „Raštai“ mažai kalba, o žmonės pasakoja įvairiai: vieni sako jį buvus atpjautą nuo to paties kamieno, kaip ir pirmasis, kiti – kad nuo kito ąžuolo, augusio iš to paties kelmo. Pastaroji versija, iš gretimo Padvarių kaimo kilusio kalbininko prof. habil. dr. Stasio Skrodenio nuomone, patikimesnė.
           Pastatęs išskobtą ąžuolo kamieną, uždengęs šiaudiniu stogu, įstatęs du langelius ir duris, rašytojas įsirengė altaną, kurioje dirbo, ilsėjosi ir išdėstė savo rinkinius. Baublio viduje stovėjo stalelis, prie sienos suolas, o pasieniais buvo muziejus. Palubėje ant lentynėlės buvusi bibliotekėlė (spėjama, jog apie 200 knygų). Ant sienų kabėjo senovės dievaičių atvaizdai, karalių, karvedžių, mokslininkų, rašytojų ir istorikų portretai. Baublyje D. Poška parašė ne vieną savo kūrinį, tarp jų ir „Mužiką Žemaičių ir Lietuvos“.

Medžiaginei substancijai - 1200 metų. Alvydo Stričkos nuotrauka

           Muziejuje laikė istorinę ir archeologinę medžiagą. Ypač daug turėjo iškasenų iš Žemaičių kapų, vadintų milžinkapiais, riterių šarvų, šalmų, kardų, iečių, kilpinių, grandinių. Čia rašytojas laikė ir retą mamuto iltį. Buvo ir vėlesnių laikų ginklų, papuošalų, monetų ir medalių rinkinių, etnografinės medžiagos (skrybėlių, balnų, taurelių), liaudies meistrų ir menininkų dirbinių, taip pat kanklės. Tai buvo maža Žemaitijos ir Lietuvos nuotrupėlė ir medžiaga jam pačiam. Tačiau pirmaisiais muziejaus gyvavimo metais  Napoleono kareiviai Baublį nusiaubė. Degdamas rūstybe, ant staliuko šono poetas lenkiškai užrašė:
                     Svečių ir draugų, atsilankančių gausiai,
                                                                           Prašyčiau neimti, kas Baubliui priklauso.
                                                                           Ir netgi ranka užkariavusio kario
                                                                           Tegu nepaliečia šio svetimo gero.
                                                            To staliuko apačia su čia cituotu įrašu buvo surasta 1956 m.

Alvydo Stričkos nuotrauka

           D. Poškos Baubliu greitai susidomėjo visuomenė. 1815 m. „Kurier Litewski“, o 1817 m. „Dziennik Wilenski“ pateikė žinių apie jį. Tuo tarpu satyrinis laikraštis „Wiadomosci Brukowe“ po metų išsijuokė iš D. Poškos ir jo saugomų senienų. Tai labai skaudžiai užgavo poetą. Nepaisant to pikto paskvilio, rinkiniais ėmė domėtis mokslininkai. Vilniaus universiteto rusų kalbos, literatūros ir istorijos profesorius Ivanas Loboika 1823 m. Vilniaus laikraštyje „Dziennik Wilenski“ išspausdino straipsnį apie žemaičių krašto senienas, prie kurių pridėjo Kajetono Nezabitauskio-Zabičio sudarytą „Kai kurių senienų, esančių Žemaičių provincijos dvarininko Dionizo Paškevičiaus, Raseinių apskr. Žemės teismo raštininko rinkinyje, trumpą sąrašą“. Vėliau D. Poška tą sąrašą papildė ir papasakojo I. Loboikai Baublio istoriją.
            Išliko rankraštyje D. Poškos Baubliui skirta nedidelė nežinomo autoriaus poemėlė „Baublys. Žemaitiška apysaka“, parašyta 1823 m. Kernavėje. Pagarba Baubliams liko ir aplinkiniuose žmonėse. Kai kurias koplytėles su skulptūrėlėmis, vadintas „Jonukais“, žmonės ėmė statyti nedidelio baubliuko formos.

Alvydo Stričkos nuotrauka

          Mirus D. Poškai, Baubliai nustojo savo garso. Testamente didįjį ir mažąjį Baublius kartu su biblioteka rašytojas paliko Raseinių apskrities pakamario Stepono Puzyrevskio ir rusų papulkininkio Vincento Sasnausko globai. Knygas buvo įpareigoję padalyti pusiau: vieną dalį palikti namuose, kitą atiduoti Kražių gimnazijai. Jai buvo paskyręs ir monetų rinkinį, medalius bei dalį šarvų. Kitą šarvų ir kitokių riterių įnagių dalį paliko I. Loboikai, kad šis juos atiduotų Vilniaus universitetui. Ar universitetas tą palikimą gavo, kol kas nežinoma. Su didele meile rinktos senienos paties tvarkytojo valia pasklido po pasaulį.
          Iki XIX a. pabaigos Baubliais mažai domėtasi, ir tik šimtmečio pabaigoje atkreiptas dėmesys į D. Poškos asmenybę ir tuo pačiu į Baublius.

Alvydo Stričkos nuotrauka

           D. Poška, Baubliai ir Žemaitija. Šias tris sąvokas jungia sunkiai suvokiamas dvasinis ryšys. Kai 1930 metais buvo minimas Vytauto Didžiojo 500 metų jubiliejus, jis sutapo su D. Poškos 100 metų mirties metinių data. Baubliai buvo apdengti mediniais gaubtais, tačiau dauguma eksponatų jau prieš tai buvo išgabenta į Tauragės mokytojų seminariją. Sukakačiai paminėti Baublių stoginės prieigoje buvo supiltos dvi įspūdingos pilaitės, primenančios senovės milžinų kapus, kurių viršuje buvo įtvirtintos dvi granito plokštės su atitinkamais įrašais, skirtais Vytautui ir D. Poškai, į pilaičių šachtas iškilmių metu nuleistos hermetiškos simbolinės urnos su parašais. Pasibaigus mokslo metams, 12-aisiais Nepriklausomybės metais įvyko didelė minėjimo šventė, kurioje dalyvavo daug svečių iš Kauno ir daugelio Žemaitijos miestų ir mokyklų. Ta proga ketvirtos klasės mokiniai jau gavo mokslo baigimo pažymėjimus, kurių antraštėje buvo įrašyta: „Bijotų Dionizo Poškos vardo pradžios mokykla“. O po kelerių metų muziejaus teritorijoje buvo pastatyta tais laikais moderni, šešių klasių mokymui pritaikyta kaimo mokykla

Aštuonratis savaeigis vežimas. Alvydo Stričkos nuotrauka

           Po Antrojo pasaulinio karo buvo įsteigtas D. Poškos memorialinis muziejus, savarankiškai veikęs ligi 1962 m. 1963 m. jis tapo Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialu. Po karo vietos inteligentų, ypač mokytojo Antano Savicko, pastangomis muziejaus kolekcija buvo papildyta buities įrankiais ir kitokiais eksponatais. Baubliai du kartus konservuoti, 1971 m. pastatyti nauji gaubtai iš stiklo ir betono.
          Dabar D. Poškos Baubliai – Šilalės Vlado Statkevičiaus krašto muziejaus padalinys.
          Paskutinės restauracijos metu buvo atrasta dėžutė su keletu eksponatų – akmens amžiaus kirvukai, keletas ietigalių, maldaknygės. Jie dabar eksponuojami vėl duris atvėrusiame muziejuje. Atstatytoje Antano Smetonos laikų mokyklėlėje galima apžiūrėti Dionizo Poškos ekspoziciją, pasivaikščioti sutvarkytu parku.
          Bijotai su savo Baubliais yra tik 1 km atstumu nuo Vilniaus –Kauno –Klaipėdos automagistralės ir tik 7 km nuo Kryžkalnio, čia pat Rygos –Tilžės magistralė, tad ši vietovė gausiai pravažiuojančiųjų yra ranka pasiekiama.

Virtuali senų nuotraukų paroda:
http://www.muziejai.lt/silale/virt_200baubliams1.htm

                                                                                    Šaltiniai:

1. S. Skrodenis. Baubliai – kultūros židinys.//Šilalės kraštas/ red. Kol/: S. Skrodenis (pirm.) ir kt. – V.: Lietuvos kraštotyros d-ja, 1994.
2. www.xxiamzius.lt

www.stats.lt - Tinklapiu reitingai, skaitliukas