KAIP GĖLELĖ – ŽYDĖK VISADA

2
min read

KAIP GĖLELĖ – ŽYDĖK VISADA

Thu, 2017-02-16 22:43
Posted in:
Janina Zvonkuvienė

               Nesvarbu, kada šventėme – vakar ar šiandien, nesvarbu, kada kokias šventes švęsime, – jei dar esame bent kiek lietuviai, nevenkime paprastai, draugiškai iš dūšios užplėšti: „Viens, du, trys – graži Lietuva! Kaaaip gėė-le-eelė žydi visada!“ Manau, ši eilutė visiems žinoma ir melodija labai aiški! Mūsų Lietuva, mūsų Žemaitija, mūsų Tėvynė lai žydi visada! Lai žydi mūsų nuotaikoje, mūsų nuovokoje – ir šiek tiek tikrai visiems bus geriau. 
                Pažiūrėkime į gimtinės žolyną. Pažiūrėkime į šį ramunės žiedą, lenkiamą vėjo. Prieš jį ir klaupiausi, ir šliaužiau šalimais ant šviežios pradalgės, kol nutaikiau „nuimti“. Voliojausi ant lauko – kad nuotrauka patiktų, kad tą džiaugsmą galėčiau vežtis namo į Klaipėdą ir kad džiaugčiausi visiems laikams. Čia yra brangiausias ir gražiausias žiedas iš visų pasaulio žiedų ir gėlynų. Nereikia man Niagaros krioklio, nereikia... Nes vėjelis, kuris lenkia ramunei galvelę, dvelkia nuo čia pat esančio Tausalo ežero. Blizguoja jis šaltinių girdomas, žuvų turtingas, ano kranto mišką atspindintis. O šis laukas yra mano Patausalė! Patausalė, kurioje gimiau, augau. Pakelsiu galvą aukščiau – kairėje ežeras, priešais Daukantiškė, kur senam kieme susirinkę dar tebestovi medžiai seni... Klevai tebestovi. Jie, regis, kalbasi... Po jais kadais ir berneliai, ir jų žirgeliai stoviniavo. Per kaitrą pokaičio pakrisdavo... Po dešine – vieškelis būtų. Aukštyn žemyn išsilankstęs, vingiais išsikilpojęs. Savas lyg brolis. Visa mokyklinė jaunystė su būreliais bendraamžių klegėjo ant jo. Ir ši ramunė – lyg sesė, laukianti manęs ten, kur augau.
              Taigi nereikia nieko daugiau nei matyti, nei rodyti – užtenka šio žiedelio, tos žolės, tų debesų, kuriuos – aiškiai matyti – stiprokas vėjas gena. Koks geras ir daug žinantis, daug suprantantis vėjas, žalias gimtinės vėjas... Ir tegu žydi – tegu tik žydi – lyg ši gėlelė mano Lietuva. Visų širdyse tegu žydi. Prisiminimuose apie mokyklos draugus ir apie bendrą šaunų darbą tegu žydi. Mūsų vaikuose ir anūkuose tegu žydi. Tegu vien žydi! Juk telpa į žiedelį visas gimtinės grožis, visas skambesys dainos ir kalbos – prigimtinės! Pakartokime dar iš dūšios: „Viens, du, trys – graži Lietuva! Kaaaip gėė-le-eelė žydi visada!“


                                                                            *


               Ši eilutė yra jau prigijęs priedainis prie liaudiškos dainos „Augo kieme klevelis“. Ją maršo ritmu mėgsta dainuoti ir Lietuvos kariūnai. Gal kariūnai ir tą priedainį sudėjo, kurs žygiuojant labai pritinka. O dabar čia išrašysiu visus šios dainos žodžius. Kol pati prisimenu. Po kiekvieno posmelio ir priklauso priedainis –  „Viens, du, trys...“ Panašiomis dainomis dar daug metų po Nepriklausomybės atgavimo visos Lietuvos miestuose ir kaimuose lyg paukščiai susičiulbėdavome: atvažiuojam su kolektyvu, dar tebeidami pradedame – visi prisijungia. Net atsistoja!.. Iš pagarbos Lietuvai, jos žemei, jos prigimtinei tvirtai kultūrai. Nepraraskime šios meilės ir pagarbos.


                                                                             *


AUGO KIEME KLEVELIS


Augo kieme klevelis,
Augo kieme žaliasai,
Po tuo klevu, po žaliuoju
Gul bernelis jaunasai.
*
Viens, du, trys...
*
Nepapūski, vėjeli,
Nepapūski, šiaurasai,
Nepajudink klevo šakų,
Nepabudink bernelio.
*
Ir papūtė vėjelis,
Ir papūtė šiaurasai,
Pajudino klevo šakas,
Pabudino bernelį.
*
Kur bernelis gulėjo,
Dobilėliai žydėjo,
Ten vaikščiojo mergužėlė
Baltus žiedus skindama.


                                                                         *


                Jei bent vienas pasinaudos gal primirštomis eilutėmis, jei bent vienas užtrauks nuoširdžiai – šventė! Būkime džiaugsmingi!


Klaipėda, 2017 02 15.