UŽMIRŠTŲJŲ VARTELIAI

varteliai

Janina Zvonkuvienė


           Dūšelės vaikšto pro šiuos vartelius. Eina aplankyti savo kaimo, savo pilies, savo žirgų. Ąžuolų gal savo. Gal ir liepų savo, kurios palaukėje lyg šventosios vidurvasarį laukus iškvėpina. Gal tos dūšelės savo laiveliais, kurių mes nematom, atplaukia. Juk netoli Juodupis ramus tebeteka. Ir sesė upelė Impiltis srovele sruvena... Vis im`pila naujesnio vandenėlio į didesnius vandenis. Gal tos dūšelės atbėga basos iš pakalnės – o pakalnė ši būtų po kaire šios nuotraukos. Visai netoli. Visai matoma, juntama jau... Toje pakalnėje graži, vingri ir visa ko turtinga upelė Šventoji savo vandenis neša... Neša jūros link... Ten ir prapuola, kai savo vardo miestelį – Šventąją -pasiekia. Nuo tolimų amžių ši upelė čia žmonių gyvenimo dalis buvo. Kojas mazgojo, žuvelėm vaišino, spindesiu ir margomis pakrančių žolelėmis žavesio teikė... Tai gal ir iš ten dūšelės basos prie savo vartelių atbėga. O kitos gal nuo Alkos kalno pareina, kur apeigos ir aukos iki dabar dar gyvuoja. Tebeina Impilties žemaičiai į kalną melstis. Tebeina! Pati buvau. Į Alkos kalną, kurs nuo šių vartelių visai netoli. Taigi... Kada nors prisijungs prie tų, kurių dabar nematome ir kurios pro savo vartelius per Vėlinių laiką vaikšto... Čia jų Amžinybės namai... Gražūs namai.
                                                                                      *
             Čia yra labai seni Senosios Impilties kapeliai. Greta didingojo piliakalnio. Jau nė vieno kapelio žymės čia senybėje nebėra. Tik sutvirtina geros rankos koplytėlę su nukrypusiu kryželiu. Yra dar šiek tiek zomato akmenų. Ir VARTELIAI. Jie vis tokie pat. Su didele meile žmogaus daryti, kad vis laiko. Tai ir sakau, kad Vėlinių metą pro juos ir vaikšto dūšelės... Seniai seniai žemės vargelius baigusius, tokios šventos, tokios laimingos - pasiskleidžia po visas ypatingas vietas... Ir vėl susirenka – vis pro savo vartelius...
                                                                                      *
              Lankiausi labai seniai – šie varteliai jau buvo. Lankiausi seniai – jie buvo. Lankiusi ne taip seniai vasarą – varteliai tebėra. Už jų ilsisi šviesios gražios dūšelės. Jų čia niekas neslegia. Žolelė auga lengva. Dangus erdvus ir laisvas. Saulelė vis tuo pačiu taku... Ir dūšelės laimingos išeina pasivaikščioti pro savo vartelius. Pasigėrėjimo jausmas apima, kai randi tokius laimingus kapelių vartelius ir gražias dūšeles. Atrodo, kad ten ir tebestoviu...
             Senoji Įpiltis. Darbėnų seniūnija. Kretingos rajonas. Fotografuota 2015 vasarą.